Europa

žemynas

Europa – viena iš pasaulio dalių, kartu su Azija sudaranti Eurazijos žemyną. Europos plotas − 10,1 milijono kvadratinių kilometrų, ji užima 1/15-ąją visos pasaulio sausumos teritorijos. Europoje gyvena apie 747 milijonai žmonių (trečiasis pagal gyventojų skaičių žemynas). Europa taip pat dažnai vadinama „Senuoju žemynu“ priešpriešinant su „Naujuoju žemynu“ (Amerika).

Europa
Plotas10 180 000 km²
Gyventojų746 419 440 (2018)[1][2]
Tankumas72,9 žm./km²
Valstybėsapie 40
BVP (PPP)29,01 trln. JAV dol. (2019)[3]
BVP (nominalus)21,79 trln. JAV dol. (2019)[4]
BVP gyventojui29 410 JAV dol.[5]
Kalbosindoeuropiečių
finougrų
semitų
baskų
tiurkų
Kaukazo
mongolų
Laiko juostosnuo UTC±0 iki UTC+5

Samprataredaguoti

Topografinis žemyno žemėlapis

„Europa“ yra vienas iš labiausiai ginčytinų geografinių terminų. Paties pavadinimo kilmė neaiški, taip pat ginčytinos ir Europos ribos.

Žodis „Europa“ (sen. gr. Εὐρώπη) kilęs iš graikų mitologijos, kur reiškia mitinę finikiečių princesę, kurią pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas. Šį žodį bandoma kildinti iš sen. gr. εὐρύς („platus, erdvus“ = skr. उरु = IAST: uru-, av. vouru- „platus“, skr. वरस् = IAST: varas „erdvė“ < ide. *u̯r̥rú-s, *u̯éros- „platus“) ir sen. gr. ὤψ, kilm. ὠπός („akis, veidas, priešakis“). Kaip dūrinys reikštų „plačių akiračių, toliaregė“.[6] Taip pat mėginta šį pavadinimą sieti su semitiškais žodžiais – akad. errebu („leistis saulei“), finik. ereb („vakaras; vakarai“), arab. مغرب = maɣréb („vakarai“).[7]

Senovės Graikijoje geografiškai žodis „Europa“ pirmąsyk pavartotas homeriniame himne Delo Apolonui – taip vadinta vakarinė Egėjo jūros pakrantė. V a. pr. m. e. Herodotas mini pasaulį esant padalintą į 3 dalis – Europą, Aziją ir Libiją (Afriką). Ribos tarp šių dalių eina Nilo ir Fazio (dab. Rionio) upėmis, nors, pasak istoriko, kai kas ribą veda Dono upe. Žydų „Jubiliejų knygoje“ Europa nusakoma besidriekianti nuo Heraklio stulpų (= Gibraltaro sąsiaurio) iki Dono upės. Romėnų autoriai (Posidonijus, Strabonas, Ptolemėjus) taip pat laikė, kad Europa tęsiasi į rytus iki Dono.

„Europa“ kultūrine prasme pirmąsyk pradėta vartoti IX a., Karolingų renesanso laikais. Nuo tada Europa imta tapatinti su Vakarų krikščionybės pasauliu (skiriant nuo Rytų krikščionybės bei islamo pasaulių). Ankstyvaisiais viduramžiais Europą apibrėžė lotyniška-krikščioniška kultūra, tad jos erdvė iš esmės apėmė Britų salas, Prancūziją, Vokietiją, šiaurės Iberiją, šiaurės ir vidurio Italiją bei Alpes.

XVI–XVIII a. Europos ir Azijos riba buvo vedama remiantis antikine tradicija – per Viduržemio, Egėjo jūras, Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, Juodąją jūrą bei Doną. 1725 m. Filipas Johanas fon Stralenbergas pirmasis praplėtė rytinę ribą iki Volgos upės ir Uralo kalnų. Šią sampratą perėmė Rusijos imperija ir įvedė kaip visuotinę normą. Apie 1773 m. Peteris Simonas Palasas patikslino pietrytinę ribą einant per Kumos–Manyčiaus įdubą, kuria senovėje jungėsi Kaspijos ir Juodoji jūros, tačiau nuo XIX a. vid. įsigalėjo praktika šią ribą perkelti iki Kaukazo kalnų. Tarybiniai geografai dėl šios ribos nesutarė, todėl skirtinguose šaltiniuose būdavo nurodoma skirtingai.

Kadangi Europos samprata labiau kultūrinė nei geografinė, kai kuriais atvejais jos samprata gali labai skirtis. Dėl judėjiškos-krikščioniškos kultūros ar ideologinių nuostatų prie Europos dažnai šliejasi Užkaukazės šalys, Izraelis, Kipras, kartais Kazachstanas, Turkija (jos yra daugelio Europos organizacijų narės). Kitąsyk taikoma ir redukcionistinė „europietiškumo“ samprata, kaip viduramžiais prilyginanti Europą lotyniškai-krikščioniškai tradicijai – tokiu atveju Rytų, Pietryčių Europos šalys regimos kaip „neeuropietiškos“ ar mažiau „europietiškos“.

Geografijaredaguoti

Europa iš palydovo

Padėtisredaguoti

Šiaurėje Europos krantus skalauja Arkties vandenynas, vakaruose – Atlantas, pietryčiuose – Juodoji ir Kaspijos jūros, pietuose – Viduržemio jūra. Rytuose Europą nuo Azijos skiria:Uralo kalnai, Uralo upė, Kaspijos jūra, Kaukazo kalnai (arba Kumos–Manyčiaus įduba), Juodoji jūra, Bosforo sąsiauris, Marmuro jūra, Dardanelų sąsiauris, Egėjo jūra, Kretos jūra, Viduržemio jūra. Europą nuo Afrikos skiria: Viduržemio jūra, Gibraltaro sąsiauris. Šiaurinis žemyninės Europos taškas – Nordkinas, pietinis – Marokio kyšulys, vakarinis – Rokos kyšulys. Didžiausias plotis pagal dienovidinius apie 3800 km, pagal lygiagretes apie 5000 kilometrų. Didžiausias nuotolis nuo jūros apie 1500 kilometrų.

Pagal kai kurių mokslininkų skaičiavimus Europos geografinis centras yra Lietuvoje (1989 m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, kad Europos centras yra prie Girijos ežero ir Bernotų piliakalnio, tarp 25 ir 26 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus). Atsižvelgiant į tai, kaip traktuojama Europos rytinė ir pietinė riba bei kokiais metodais nustatomas centras jis taip pat gali būti Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Vokietijoje.

Krantairedaguoti

Kranto linija labai vingiuota – gausybė pusiasalių, salų, įlankų, užutėkių. Apie 1/4 Europos teritorijos sudaro pusiasaliai: didžiausi – Kolos, Skandinavijos, Apeninų, Pirėnų, Balkanų, Jutlandijos, Krymo, Peloponeso. Didžiausios salos – Naujoji žemė, Prano Juozapo žemė, Svalbardas, Islandija, Britų salynas, Korsika, Sardinija, Sicilija, Kreta, Kipras, Malta. Bendras Europos salų plotas apie 730 tūkst. km².

Karpatų kalnai Rumunijoje

Paviršiusredaguoti

Europos paviršiaus vidutinis aukštis apie 300 metrų. Vyrauja mažiau kaip 300 m aukščio lygumos, apie 20 % paviršiaus sudaro 300–1000 m, 6 % – daugiau kaip 1000 m aukščio sritys. Jei į Europą įtraukiamas Kaukazas, tada aukščiausia viršukalnė yra Elbruso kalnas (5642 m), jei ne – Monblanas (4808 m). Žemiausia Europos vieta (28 m žemiau jūros lygio) yra Kaspijos jūros pakrantėje. Vyrauja lygumos (didžiausios – Rytų Europos, Vidurio Europos, Dunojaus, Paryžiaus baseino). Kalnai užima apie 17 % teritorijos (pagrindiniai – Alpės, Karpatai, Pirėnai, Apeninai, Uralas, Kaukazas, Skandinavijos kalnai ir Balkanų pusiasalio kalnai (Dinarai, Rodopai, Stara Planina). Islandijoje ir Viduržemio jūros regione yra veikiančių ugnikalnių (Etna, Hekla, Vezuvijus, Strombolis, Lakis, Vulkanas ir kt.). Šiaurinė žemyno dalis smarkiai paveikta apledėjimų – gausu moreninių aukštumų, ozų, keimų; Skandinavijos kalnuose vyrauja fieldai – masyvai plokščiomis viršūnėmis, suskaidyti gilių trogų; gausu ledynų egzaracijos formų.

Klimatasredaguoti

Didžiojoje Europos dalyje vyrauja vidutinių platumų klimatas (vakaruose jūrinis, rytuose – žemyninis), šiaurėje – subarktinis, šiaurės salose – arktinis, Pietų Europoje – Viduržemio jūros subtropinis. Šiltoji Golfo srovė Atlanto vandenyne lemia švelnų didžiosios Europos dalies klimatą. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -24 °C arktinėse salose iki +12 °C Viduržemio jūros pietinėse pakrantėse, liepos mėnesį atitinkamai nuo +3 iki +29 °C. Ust Cilmoje (Komija) užregistruota žemiausia Europos temperatūra (–70 °C), o subtropinio klimato juostoje užregistruota aukščiausia Europos temperatūra 48,8 °C (Sevilijoje).

Kritulių iškrinta palei Atlanto vandenyną ir priešvėjiniuose kalnų šlaituose 1000–2000 mm per metus, Vidurio ir Rytų Europos lygumose 500–700, Rytų Europos pietryčiuose 300–500, Pakaspijo žemumoje apie 200 milimetrų. Didžiausias metinis kritulių kiekis (daugiau kaip 5300 mm) užfiksuotas Crkvicėje (Juodkalnija), o mažiausias (apie 200 mm) Almerijoje (Ispanija).[8] Europos vakaruose daugiausia lyja rudenį ir žiemą, rytuose – vasarą, pietuose – žiemą. Šiaurines salas ir teritorijas sukaustęs amžinasis įšalas.

Reliktinis plačialapių medžių miškas Belgijoje

Gyvoji gamtaredaguoti

Gamtinės zonos Europoje tęsiasi nuo arktinių dykumų šiaurėje iki subtropinių Viduržemio jūros miškų ir krūmynų; pietryčiuose – pusdykumės. Arkties salose, Islandijoje, Skandinavijos kalnuose ir Alpėse yra ledynų (bendras plotas daugiau kaip 116 tūkst. km²). Šiaurės Europos subarktinio klimato srityse vyrauja tundra, spygliuočių miškų zona (taiga) apima didžiąją Skandinavijos, Suomijos dalį ir Rusijos europinės dalies šiaurę, taip pat Alpių, Karpatų aukštutines dalis. Toliau palaipsniui pietuose pereinama į mišriųjų ir lapuočių miškų juostą.[9] Vakarų Europoje ji beveik visiškai sukultūrinta, miškai likę tik kalnų šlaituose, paupiuose (vyrauja bukai, ąžuolai). Didesni plotai likę pietų Skandinavijoje, Vidurio ir Rytų Europoje. Britų salose daug kur veši viržynai. Stepių juosta nuo Vengrijos driekiasi į pietryčius ir Pakaspijo žemumoje pereina į pusdykumių zoną. Viduržemio jūros pakrantėse auga visžaliai medžiai ir krūmai (akmeniniai ir kamštiniai ąžuolai, pinijos, buksmedžiai).

Vidaus vandenysredaguoti

Beveik visa Vakarų, Pietų, Vidurio ir Šiaurės Europa yra Atlanto vandenyno baseine, kuriam priklauso šios didelės upės: Donas, Dniepras, Dunojus, Dauguva, Vysla, Elbė, Reinas, Luara, Tachas, Ebras, Rona, Po. Šiaurinės Rusijos dalies upės (Pečiora, Šiaurinė Dvina) neša vandenis į Arkties vandenyną. Pietryčiuose yra didžiulis uždaras Kaspijos jūros baseinas, kuriam priklauso ilgiausia Europos upė Volga (su Kama, Oka) bei Uralo upė. Daugelis Europos upių vandeningos ištisus metus, plačiai naudojamos energetinėms ir laivybos reikmėms. Tik Pietų Europos upės bei mažesni Vidurio ir Rytų Europos upeliai vasaromis smarkiai nusenka arba išdžiūva. Kanalai jungia Luarą su Dunojumi (per Roną, Reiną, Mainą), Reiną su Vysla (per Vėzerį, Elbę, Odrą), Volgą su Donu (Volgos–Dono kanalas). Iš dalies tebenaudojami Baltijos–Baltosios jūrų kanalas bei Volgos–Baltijos vandens kelias.

Dunojus

Ypač ežeringa žemyno šiaurė – čia telkšo didžiausi Ladogos, Onegos, Venerno, Veterno, Saimos, Peipaus–Pskovo ežerai, Vengrijoje telkšo didelis ežeras Balatonas, Alpėse – Bodeno ežeras, Ženevos ežeras, Komo ežeras, Madžorė. Pakaspijyje yra druskingų Baskunčako, Eltono ir kt. ežerų.[10]

Europoje yra apie 3800 tvenkinių, didžiausi sudaryti Volgos, Dono, Dniepro baseinuose – Kuibyševo tvenkinys, Rybinsko tvenkinys, Volgogrado tvenkinys, Cimliansko tvenkinys, Kremenčuko tvenkinys, Kachovkos tvenkinys.[11]

Rusijos šiaurės vakaruose (Dvinos, Pečioros baseiniuose), Polesėje, Suomijoje, Estijoje išlikę dideli pelkynai. Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje daug pelkių nusausinta ir sukultūrinta (likę tik prie didesnių upių žiočių – Žulavai, Kamargas, Donjanos šlapynės, Dunojaus delta).

Gyventojairedaguoti

Paryžius
Kaimas Kosove

2016 m. Europoje gyveno 741 mln. žmonių.[12] Europos gyventojų vidutinis tankumas 73 žm./km². Tai antras pagal gyventojų tankumą žemynas. Tankiausiai gyvenamos Vakarų Europos lygumos ir salos – ypač Beniliuksas, Rūro baseinas, Anglija, šiaurės Prancūzija, Po žemuma. Tankiausiai gyvenamos yra mikrovalstybės (Monakas, San Marinas, Vatikanas, Malta), o iš didesnių valstybių – Nyderlandai (415 žm./km²), Belgija (372), Jungtinė Karalystė (270), Vokietija (232), Šveicarija (202), Italija (201). Rečiausiai gyvenamos ar visai negyvenamos arktinės salos ir žemyno pakrantės, Rusijos europinės dalies šiaurinė ir šiaurės rytinė dalys (Komija, Archangelsko, Murmansko, Kirovo, Vologdos sritys, Karelija), taip pat kai kurie pietiniai rajonai (Kalmukija, Stavropolio kraštas, Astrachanės sritis ir kt.), šiaurės Fenoskandija, Škotijos aukštumos, ypač kalnuotos ir nederlingos sritys žemyno viduje. Rečiausiai apgyvendintos šalys – Islandija (3,2), Norvegija (15,8), Suomija (16), Švedija (22,5).

Miestuose gyvena ~75 % Europos gyventojų. Monakas ir Vatikanas yra vien miestietiškos valstybės, taip pat labai daug miesto gyventojų gyvena Belgijoje (97,4 %, 200 m.), Islandijoje (92,7 %), Liuksemburge (91,9 %), Maltoje (91,2 %), San Marine (90,4 %), Nyderlanduose (89,6 %), Jungtinėje Karalystėje (89,5 %), Vokietijoje (87,7 %), Danijoje (85,1 %). Labiausiai kaimiškos valstybės yra Lichtenšteinas (urbanizacija – 21,5 %), rytų ir pietų Europos, ypač Balkanų šalys – Albanija (42,9 %), Bosnija ir Hercegovina (43,4 %), Slovėnija (49,1 %), Serbija (51,7 %).[13]

2001 m. Europoje buvo 36 miestai, kuriuose gyveno daugiau kaip 1 mln. gyventojų (Rusijoje tokių miestų yra 7, Ukrainoje 4, Vokietijoje 3, Didžiojoje Britanijoje 2, Ispanijoje 2, Italijoje 2). 4 miestuose gyvena >10 milijonų žmonių – tai Londonas, Stambulas, Maskva ir Paryžius. Kiti dideli miestai – Sankt Peterburgas, Berlynas, Madridas, Roma, Barselona, Milanas, Atėnai, Varšuva. Daugelis didmiesčių sudaro dideles aglomeracijas.

Daugelio Europos valstybių natūralus gyventojų prieaugis mažėja. 2003 m. vidutinis Europos gyventojų amžius buvo 37,7 metų. Daugelis Europos valstybių patenka tarp ilgaamžiškiausių pasaulio šalių. Ilgiausia gyvenimo vidutinė trukmė 2015 m. buvo: Šveicarijoje – 83,4 m., Ispanijoje – 82,8 m., Islandijoje ir Italijoje – 82,7 m., Švedijoje ir Prancūzijoje – 82,4 m., Liuksemburge – 82,0 m., daugelyje kitų Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių – apie 80 m., trumpiausia – Rusijoje – 70,5 m., Moldavijoje – 72,1 m., Baltarusijoje – 72,3 m., Lietuvoje – 73,6 m.[14] 2018 m. didžiausias gyventojų prieaugis buvo Liuksemburge (1,9 %), Kipre (1,27 %), Airijoje (1,11 %), Islandijoje (1,09 %), Maltoje (0,99 %), mažiausias – Lietuvoje ir Latvijoje (-1,1 %), Moldavijoje (-1,06 %), Bulgarijoje (-0,63 %), Estijoje (-0,6 %). Maždaug pusėje Europos šalių (ypač Vidurio ir Rytų Europoje) gyventojų prieaugis neigiamas.[15] Visame žemyne labai žemas gimstamumas. Imigracija didžiausia į Liuksemburgą, Šveicariją, Prancūziją, Švediją, Airiją, Norvegiją, Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Didžiausia emigracija iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Etninė sudėtisredaguoti

Mordviai tautiniais rūbais

Europoje gyvena ~100 vietinių tautų. Geografiniu požiūriu Europos tautos išsidėsčiusios netolygiai. Vakarų ir Vidurio Europa pasižymi paprastesne etnine struktūra – yra mažiau tautų, jos turi mažiau potaučių (etninių darinių su labiau išreikštais požymiais nei etnografinės grupės, bet mažiau nei tautos arba nacijos). Šiek tiek margesnė Rytų ir Pietų Europa, o palei ribą su Azija susitelkę apie 50 % visų Europos tautų. Etniškai sudėtingiausias Europos regionas – Šiaurės Kaukazas.[16]

Didžioji dauguma Europos gyventojų yra indoeuropiečiai. Vakarų ir Šiaurės Europą apgyvendinę germanai: vokiečiai, švedai, anglai, danai, norvegai, austrai, olandai, islandai, fareriečiai, fryzai, liuksemburgiečiai. Pietvakarių Europoje vyrauja romanai: prancūzai, ispanai, italai, portugalai, katalonai, galisai, korsikiečiai, valonai. Didžiumą Vidurio ir Rytų Europos apgyvendinę slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, čekai, slovakai, gudai, bulgarai, serbai, kroatai, slovėnai, bosniai, juodkalniečiai, rusinai), tarp kurių Balkanuose įsiterpę romanai (rumunai, moldavai, arumunai), graikai ir albanai, Pabaltyje – baltai (lietuviai ir latviai). Keltai, kadaise gyvenę didelėje žemyno dalyje, išlikę tik vakarinėse pakrantėse ir daugeliu atvejų kalbiškai nutautę (škotai, airiai, valai, bretonai, kornai). Be indoeuropiečių, žemyne nuo seno gyvena finougrai. Jie apgyvendinę šiaurinę Rusiją ir Fenoskandiją, šiaurines Baltijos pakrantes, Volgos baseiną (suomiai, estai, karelai, mordviai, mariai, samiai, komiai, udmurtai, nencai, vepsai), taip pat Dunojaus vidurupį ir Transilvaniją (vengrai). Pietryčių europinėje Rusijoje, Balkanuose, Kryme yra tiurkų tautų: totoriai, turkai, Krymo totoriai, baškirai, čiuvašai, kumykai ir kt. Šiaurės Ispanijoje gyvena neaiškios kilmės (spėjama senųjų europiečių) tauta baskai. Šiaurės Kaukaze paplitusios Kaukazo šeimų tautos – čečėnai, ingušai, čerkesai, darginai, lakai, avarai, lezginai, taip pat indoeuropiečiai iranėnai osetinai. Kalmukijoje gyvena mongolams giminingi kalmukai. Europoje gyvena didelės atėjūnų iš kitų žemynų bendruomenės, susitelkusios daugiausia vakarinėje žemyno dalyje, taip pat Rusijoje. Ypač didelės yra indų, arabų, turkų bendruomenės, taip pat gausu kinų, armėnų, įvairių Afrikos tautų atstovų, lotynoamerikiečių, vietnamiečių, filipiniečių, persų ir kt.

Kalbosredaguoti

Priešingai nei kituose žemynuose, daugelyje Europos valstybių vartojamos skirtingos kalbos, būdinga viena vyraujanti kalba. Daugelis kalbų Europoje paplitę tik vienoje valstybėje. Keletas kalbų užima platesnę vartojimo erdvę – tai anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, italų kalbos. Dauguma Europoje vartojamų kalbų priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai (slavų, romanų, germanų, baltų, keltų, albanų, helenų, iranėnų šakoms), mažuma – tiurkų, Uralo, mongolų, semitų, šiaurės vakarų Kaukazo ir šiaurės rytų Kaukazo šeimoms. Baskų kalba izoliuota. Daugelyje Europos valstybių puoselėjamos tradicinių tautinių bei etnografinių mažumų kalbos.

Religijaredaguoti

Šv. Petro bazilika Vatikane – katalikybės centras
Tikintieji stačiatikių cerkvėje Kryme

Tradiciškai krikščionybė buvo viešpataujanti religija beveik visoje Europoje. Dabar ~75 % europiečių nurodo esą krikščionys.[17] 2001 m. buvo apie 271 mln. katalikų, apie 110 mln. protestantų, apie 166 mln. stačiatikių, apie 5 mln. kitų krikščionių. Katalikybė vyrauja Italijoje (99 %), Maltoje (98 %), Lenkijoje (95 %), Ispanijoje (94 %), Portugalijoje (94 %), Prancūzijoje (83–88 %), Austrijoje (78 %), Kroatijoje (76,5 %), Belgijoje (75 %), Lietuvoje (74 %), Slovėnijoje (70,8 %), Vengrijoje (67,5 %), Slovakijoje (60,3 %), stačiatikybė – Rusijoje (europinėje dalyje), Graikijoje (98 %), Moldavijoje (98 %), Rumunijoje (87 %), Bulgarijoje (83,8 %), Baltarusijoje (80 %), Serbijoje (65 %). Evangelikų liuteronų daugiausia yra Danijoje (95 %), Islandijoje (93 %), Suomijoje (89 %), Švedijoje (87 %), Norvegijoje (86 %), Estijoje (78 %). Jungtinėje Karalystėje gausiausia denominacija – anglikonybė.[18] Kitos protestantiškos atšakos niekur nesudaro ryškios daugumos (kalvinistai gausiau paplitę Vengrijoje, Škotijoje, Šveicarijoje; baptistai – Anglijoje, Švedijoje).

2010 m. ~6 % Europos gyventojų buvo musulmonai.[19] Islamas tradiciškai labiausiai paplitęs Osmanų imperijos paveiktuose Balkanuose: Kosove (90 %), Albanijoje (70 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (40 %), Šiaurės Makedonijoje (39,3 %). Didelė musulmonų mažuma gyvena Rusijoje (10–15 %; totoriai, čečėnai, baškirai, ingušai, avarai ir kt.). Pastaraisiais dešimtmečiais dėl imigracijos musulmonų sparčiai daugėja Vakarų Europoje – Prancūzijoje (7–9 %), Nyderlanduose (6 %), Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje (5 %).[20]

Kadaise buvusi gausi judėjų (žydų) bendruomenė per Holokaustą praktiškai išnaikinta Europoje. Dabar daugiausia judėjų (~1 %) gyvena Prancūzijoje.[21]

Kitos religijos į Europą pateko nesenais laikais arba su imigrantais, arba individualių atsivertimų atvejais. Žemyne yra ~3 mln. budistų (autochtonai kalmukai Rusijoje, taip pat budizmas gana paplitęs Vokietijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje),[22] 1,5 mln. hinduistų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), ~1 % sikhų (daugiausia indų imigrantai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Italijoje). Dar yra naujųjų religinių judėjimų, zoroastrizmo, šintoizmo, džainizmo ir kt. pasekėjų.

Seniau vyravusios indoeuropiečių, tiurkų, finougrų religijos dėl krikščionybės ir islamo sklaidos iki XIX a. praktiškai išnyko (daug kur virto sinkretiniu liaudies religingumu), nors samiai, nencai, mariai, mordviai iš dalies tebėra išlaikę daugelį senosios tikybos bruožų. Nuo XX a. vid. plinta senųjų religijų rekonstrukcija (vadinamoji „neopagonybė“; daugiausia Islandijoje, Švedijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje).

Nuo XVI a. Europoje ėmė plisti ireliginės bei ateistinės idėjos. Didėjo sekuliarizacija. Nuo XX a. antros pusės daugelyje Europos šalių didesnė gyventojų dalis teigia esanti nereliginga. Vienos apklausos duomenimis, patys nereligingiausi žmonės gyvena Estijoje (84 %), Švedijoje (83 %), Danijoje (80 %), Norvegijoje (78 %), Čekijoje (74 %), religingiausi – Moldavijoje (88 %), Maltoje (82 %), Šiaurės Makedonijoje (81 %), Bosnijoje ir Hercegovinoje (81 %).[23] Tiesa, faktinis ir statistinis religingumas Europoje dažnai skiriasi, nes didelė dalis nereligingų žmonių (praktiškai nedalyvaujančių religinėse apeigose) surašymuose tebenurodo savo tėvų, protėvių religiją (gautą per vaikystės iniciaciją).

Europos valstybėsredaguoti

Europos politinis žemėlapis

Sąraše pateikiamos Europos valstybės (įtrauktos ir valstybės, kurios priklauso Europai istoriškai arba tik dalis jų teritorijų yra Europoje):

HerbasVėliavaPavadinimasPlotas
(km2)
Gyventojų
skaičius

Gyventojų
tankis

(žm./km2)
SostinėPavadinimas oficialia kalba[a]
Airija70 2804 761 86567,7DublinasÉire/Ireland
Albanija28 7482 876 59198,5TiranaShqipëria
Andora46877 281179,8Andora la VeljaAndorra
Armėnija29 7432 924 816101,5JerevanasՀայաստան (Hajastan)
Austrija83 8588 823 054104VienaÖsterreich
Azerbaidžanas86 6009 911 646113BakuAzǝrbaycan
Baltarusija207 5609 504 70045,8MinskasБеларусь (Belarus)
Belgija30 52811 358 357372,06BriuselisBelgië/Belgique/Belgien
Bosnija ir Hercegovina51 1293 531 15968,97SarajevasБоснa и Херцеговина (Bosna i Hercegovina)
Bulgarija110 9107 101 85964,9SofijaБългария (B`lgarija)
Čekija78 86610 610 947134PrahaČesko
Danija43 0945 748 796133,9KopenhagaDanmark
Estija45 2261 319 13328TalinasEesti
Graikija131 95710 768 47782AtėnaiΕλλάδα (Elláda)
Gruzija69 7003 718 20053,5Tbilisisსაქართველო (Sakartvelo)
Islandija103 000350 7103,2ReikjavikasÍsland
Ispanija505 99046 698 15192MadridasEspaña
Italija301 33860 589 445201,3RomaItalia
Jungtinė Karalystė244 82066 040 229270,7LondonasUnited Kingdom
Juodkalnija13 812642 55045,0PodgoricaЦрна Гора (Crna Gora)
Kazachstanas148 00017 987 7366,49AstanaҚазақстан (Kazakstan)
Kipras9 2511 170 125123,4NikosijaΚύπρος (Kipros)/Kıbrıs
Kroatija56 5943 888 52968,7ZagrebasHrvatska
Latvija64 5891 925 80034,3RygaLatvija
Lenkija312 68538 422 346123,5VaršuvaPolska
Lichtenšteinas16038 111227VaducasLiechtenstein
Lietuva65 3002 800 66745,8VilniusLietuva
Liuksemburgas2 586602 005233,7LiuksemburgasLëtzebuerg/Luxemburg/Luxembourg
Malta316445 4261 410ValetaMalta
Moldavija33 8463 434 547101,5KišiniovasMoldova
Monakas2 02038 40018 713MonakasMonaco
Nyderlandai41 54317 271 990414,9AmsterdamasNederland
Norvegija385 2035 295 61915,8OslasNorge/Noreg/Norga
Portugalija92 21210 379 537115LisabonaPortugal
Prancūzija547 03067 348 000116ParyžiusFrance
Rumunija238 39719 638 00084,4BukareštasRomânia
Rusija3 969 100144 526 6368,4MaskvaРоссия (Rossija)
San Marinas61,233 285520San MarinasSan Marino
Serbija88 3617 040 27291,1BelgradasСрбија (Srbija)
Slovakija49 0355 435 343111,0BratislavaSlovensko
Slovėnija20 2732 066 880101,8LiublianaSlovenija
Suomija338 4555 509 71716HelsinkisSuomi/Finland
Šiaurės Makedonija25 7132 103 72180,1SkopjėСеверна Македонија (Severna Makedonija)
Švedija450 29510 151 58822,5StokholmasSverige
Šveicarija41 2858 401 120202BernasSchweiz/Suisse/Svizzera/Svizra
Turkija23 76484 680 273106,7AnkaraTürkiye
Ukraina603 62842 418 23573,8KijevasУкраїна (Ukraina)
Vatikanas0,441 0002 272VatikanasCittà del Vaticano/Civitas Vaticana
Vengrija93 0309 797 561105,3BudapeštasMagyarország
Vokietija357 16882 800 000232BerlynasDeutschland
Iš viso5010 180 000743 000 00073

Kartu su aukščiau minėtomis valstybėmis yra keletas de facto nepriklausomų šalių, kurių tarptautinis pripažinimas yra ribotas. Nė viena iš jų nėra JT narė:

SimbolisVėliavaPavadinimasPlotas
(km2)
Gyventojų
skaičius

Gyventojų
tankis

(žm./km2)
Sostinė
Abchazija8 660243 20628Suchumis
Kalnų Karabachas11 458150 93212Stepanakertas
Kosovas10 9081 920 079159Priština
Šiaurės Kipras3 355313 62693Šiaurės Nikosija
Pietų Osetija3 90053 53213,7Cchinvalis
Padniestrė4 163475 665114Tiraspolis

Keletas priklausomų teritorijų, turinčių didelę autonomiją, taip pat yra Europoje arba arti jos. Tai apima Alandus (autonominį Suomijos regioną), dvi Danijos Karalystės autonomines teritorijas (išskyrus pačią Daniją), tris Karūnos priklausinius ir dvi Britanijos užjūrio teritorijas. Svalbardas taip pat įtrauktas dėl savo unikalaus statuso Norvegijoje, nors jis nėra autonomiškas. Neįtrauktos trys Jungtinės Karalystės šalys, turinčios decentralizuotas galias, ir du Portugalijos autonominiai regionai, kurie, nors ir turi unikalų autonomijos laipsnį, iš esmės nėra savarankiški kitais klausimais, išskyrus tarptautinius reikalus. Dėl šios priežasties neįtraukiamos ir sritys, turinčios tik unikalų mokesčių statusą, pavyzdžiui, Kanarų salos ir Helgolandas.

SimbolisVėliavaPavadinimasValstybėPlotas
(km2)
Gyventojų
skaičius

Gyventojų
tankis

(žm./km2)
Sostinė
Akrotiris ir DekelijaJK25415 70059,1Episkopis
AlandaiSuomija1 58029 48918,36Marianhamina
GernsisJK7865 849844,0Sent Piter Portas
DžersisJK118,2100 080819Sent Helieras
Farerų salosDanija1 39950 77835,2Torshaunas
GibraltarasJK6,732 1944 328Gibraltaras
GrenlandijaDanija2 166 08655 8770,028Nukas
Meno salaJK57283 314148Daglasas
SvalbardasNorvegija61 0222 6670,044Longjyrbienas
Didžiausios Europos valstybės
Pagal plotą
Nr.ValstybėPlotas,
km²
1.Ukraina603 700
2.Prancūzija547 030
3.Ispanija504 782
4.Švedija449 964
5.Vokietija357 021
6.Suomija338 145
7.Norvegija324 220
8.Lenkija312 685
9.Italija301 230
10.Jungtinė Karalystė244 820
Pagal gyventojų skaičių
Nr.ValstybėGyventojų
skaičius
1.Vokietija82 422 299
2.Prancūzija60 876 136
3.Jungtinė Karalystė60 609 153
4.Italija58 133 509
5.Ukraina46 710 816
6.Ispanija40 397 842
7.Lenkija38 536 869
8.Rumunija22 303 552
9.Nyderlandai16 491 461
10.Graikija10 688 058

Taip pat skaitykiteredaguoti

Pastabosredaguoti

  1. Arba keliomis oficialiomis kalbomis, jeigu jų yra dvi ar daugiau.

Šaltiniairedaguoti

  1. „World Population prospects – Population division“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 2019-02-05. Nuoroda tikrinta 2019-07-16.
  2. „Overall total population“ (xlsx). United Nations. Nuoroda tikrinta 2019-07-16.
  3. „GDP PPP, current prices“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-04-20.
  4. „GDP Nominal, current prices“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-03-06.
  5. „Nominal GDP per capita“. International Monetary Fund. 2019. Nuoroda tikrinta 2019-04-20.
  6. Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1954–1972.
  7. Michael A. Barry: „L’Europe et son mythe : à la poursuite du couchant“. In: Revue des deux Mondes (November/December 1999) p. 110.
  8. Europos gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  9. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
  10. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
  11. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 144
  12. [1]
  13. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  14. [2]
  15. [3] Archyvuota kopija 2019-01-09 iš Wayback Machine projekto.
  16. Europos gyventojai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  17. [4]
  18. Europos religijos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  19. [5]
  20. Muslims in Europe: Country guide
  21. [6] Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
  22. [7]
  23. [8]

Nuorodosredaguoti

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Europa


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
🔥 Top keywords: Pagrindinis puslapisSpecialus:PaieškaVelykosFacebookRespublikaLietuvaGibraltarasLietuvos rytasSpecialus:Naujausi keitimaiIngrida MikelionytėNATOSveikasis skaičiusSąrašas:Europos Sąjungos valstybės narėsAlanas ChošnauNatūralusis skaičiusVilnius2024 m. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimaiSąrašas:Lietuvos miestai pagal gyventojusPaprastasis žalčialunkisTrapecijaLaurynas KasčiūnasMedianaKaunasStačiakampis gretasienisBahreinasBaltasis gandrasZodiakasAntrasis pasaulinis karasŽalgirio mūšisMindaugasSąrašas:Šalių sąrašasArūnas StorpirštisKalbos dalisBaltimorėMeninės raiškos priemonėsDalyvis (gramatika)Eduardas VaitkusEuropos SąjungaDidžioji savaitėMaironisNaujasis OrleanasLatvijaLietuvių kalbos abėcėlėAušra (laikraštis)Lietuvos nacionalinis radijas ir televizijaVincas KudirkaNATO valstybės narėsŠaltasis karasAnkor VatasLietuvos Didžioji KunigaikštystėVladimiras LeninasLenkijaVytautas BakasBaltijos jūraPirmasis pasaulinis karasVeiksmažodisŠaltibarščiaiLietuvos himnasLietuvos ežerai2023 m.Mikalojus Konstantinas ČiurlionisIgnas VėgėlėVelykų margučiaiSąrašas:Lietuvos miestaiMartyno Mažvydo katekizmasNaujoji ZelandijaLygiašonis trikampisYouTubeKlaipėdaGitanas NausėdaJonas BasanavičiusSąrašas:Šalių telefonų kodai pagal šalies pavadinimąLietuvos upėsKovo 27RusijaTrikampisLygiakraštis trikampisKraujo grupėJonas BiliūnasAntanas SmetonaVytautas DidysisVilniaus universitetasCarles PuigdemontMilijardasŠiauliaiJAV valstijosTadžikijaEuropaEta (simbolis)PrieveiksmisOlimpinės žaidynėsSąrašas:Ilgiausios pasaulio upėsVokietijaLietuvos prezidentasLygiagretainisBaltarusijaSąrašas:Lietuvos žuvysNapoleonas BonapartasJogaila